Gruodžio 15-tąją Šiaulių m. kultūros centre vyko Viktorijos Kriaučiūnaitės poezijos vakaras „Kai žodžiai netelpa širdy…“.

 

Viktroja šešiolikmetė, savo ateitį žadanti sieti su teatro menu – studijuoti vaidybą. Mergina mokosi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokykloje teatro meno specialybės, tačiau greta pagrindinio savo pomėgio turi ir kitų užsiėmimų. Ji groja fortepijonu, gitara, šoka lindy-hopą, lanko jaunųjų žurnalistų užsiėmimus, o taip pat – rašo eiles.

 

„Kurti be galo malonu“

 

Paklausta, kaip pradėjo savo kūrybos kelią, Viktorija grįžta į šeštą klasę – tada ji sukūrusi pirmąjį ketureilį: “Kai meilė dings kaip rūkas, Ir Tu jos neberasi… Mylėk Save ir Dievą – Ir savo meilę rasi…” Nuo tada, palaikyta lietuvių kalbos mokytojos, mergina nesustojo kurti, nes, kaip pati sako, „kurti be galo malonu, juolab, kai žodžiai liejasi savaime“. Viktorijos kūriniai iš pradžių puikavosi rajoniniuose laikraščiuose, o vėliau netgi respublikiniuose leidiniuose. Dabar ji turi apie pusantro šimto savo eilėraščių, kurių skaičius vis auga.

 

„Savo eilėmis stengiuosi parodyti žmonėms ir juodą, ir baltą, ir skausmą, ir džiaugsmą – gi nepatyręs skausmo, nesuprasi, kas yra džiaugsmas… Poezija man yra viena iš didžiausių Dievo

skirtų man dovanų“,- sakė šešiolikmetė. Savo poezijoje mergina drąsiai kalba apie skausmą, išsiskyrimą, netgi mirtį. Taip pat nepamirštamos šeimos vertybės, kurios yra vertinamo kaip didžiausias žmogaus turtas. Štai vienas paauglės eilėraštis, skirtas tėvui:

 

 

 

 

Tėviška dalia…

 

Nupurtei sniegą nuo gegužės medžių,

Nuo rankų, nuo minčių ir tuštumos.

Juk Tu, juk Tu vedei Mane už rankos,

Vedei keliu, nors buvome laukuos…

 

Piktai žiūrėjai ir dėlto kentėjai,

Bet niekada neimdavai lazdos…

Tu parodei, kur gyvenimiškos klaidos,

Kur žmonės miršta, miršta be galvos…

 

Dabar jau Aš nupurtau sniegą Tau nuo veido,

Nupurtau šaltį, paimu rankas.

Nors jos suglebusios, bet visgi tokios tvirtos –

Jos mena tas, praėjusias dienas…

 

„Kritika yra reikalinga“

 

Taip pat mergina pastebi, kad labai svarbi yra aplinkinių reakcija – visada smagu sulaukti pripažinimo, o kritika verčia susimąstyti. Tačiau, nepabijojusi galimų neigiamų nuomonių, Viktorija ryžosi suorganizuoti savo kūrybos vakarą, o visas dvejones išsklaidė ją padrasinę Šiaulių miesto kultūros centro direktoriaus žodžiai „viskas įmanoma“. Savo poezijos vakarą Viktorija norėjo surengti kitokį nei įprasta, poeziją skaityti pasitelkiant teatrinius elementus.

 

„Šis vakaras nebūtų įvykęs ir be jaunosios aktorės Sigitos

Bukantaitės, kuri padėjo viską apvaidint, saksofonistės Miglės Damaševičiūtės, kuri nuostabiai valdo saksofoną, taip pat Kultūros centro direktoriaus, kuris leido įgyvendint šią įdėją ir mano

specialybės mokytojo, Šiaulių Dramos teatro aktoriaus, Aurimo Pintulio, kuris padėjo sudėti galutinius taškelius – šiems žmonėms esu labiausiai dėkinga…“ – sakė Viktorija, kuriai šis vakaras – svajonės išsipildymas.

Štai dar keletas jaunosios poetės kurinių:

 

Širdies Tango…

 

Kai pamatau Tave, brangus,

Man kraujas ima šokti tango.

Ir ne todėl, kad Tu man primeni namus,

Galbūt todėl, kad jų jau niekada nebus?..

 

Man širdį glosto Tavo akių žaismas,

Glosto taip – lyg adatų minia…

Tu mano širdį vis bandai apsaugot,

Bet ar apsaugai nuo pačio savęs?

 

Deja, bet baigtas mūsų laikas…

Baigta dėlionė, statanti namus…

Deja, bet šįkart aš išeisiu,

Išeisiu ten, kur Tavęs jau nebebus…

 

 

Jei tik pajėgičau..

 

Saulės šviesą naktyje,

Žvaigždžių taką kelyje.

Tirpstančią židrynę,

Čiulbesį pušyne.

Tūkstančius dainų,

Aukso dirbinių.

Sausį tirpstančius speigus,

Briliantinius žodžius…

Visą tai surinkčiau,

Jei tik aš pajėgčiau.

Jeigu tik galėčiau

Viską tuoj sudėčiau

Į didžiulį maišą,

Puoštą gėlėmis…

Dar pridėčiau meilės,

Džiaugsmo ir eilių.

Maišą aš užriščiau

Aukso kaspinu,

Raidėm briliantų

Žodžių daug rašyčiau,

Jeigu tik pajėgčiau

Dailiai suguldyčiau,

Meiliai pasakyčiau:

„Viską aš skiriu

Savo aukso skryniai.

Ją labai myliu

Ir Mama šaukiu…“

 

 

Sąžinė nuves Tave…

 

Baltos, apšerkšniję širdys,

Rodos plaka, rodos – nežinia…

Kam sustingt, o kam dar eit į liūtį,

Dar žiūrėt į kraują mėgstančias gėles…

 

Kam Tu šauni, juk balandis tupi !

Šauk, brangusis, šauk – jo nebėra…

Taip sklaidai Tu nerimą ir būtį –

Gali išeit, bet aš, aš liksiu čia.

 

Man nesvarbu, kur Tu nunešį šūvį –

Į motinos apleistus jau namus…

Tik atsimink brangus, brangus drauguži –

Sąžinė nuves Tave į gilią, gilią žūtį.

 

 

 

Gyvenimo gaidos…

 

Verčiu aš gyvenimo lapą,

Kaip sniegą baltą – verčiu…

Širdis nenuilsdama plaka,

O aš žengiu, į priekį žengiu.

 

Siekiu aš kasdien tobulėti,

Išmokti gyvent be klaidų…

Norėčiau išmokti skraidyti,

Bet tai tik užgaida mano svajų…

 

O laikas bėga lyg upė –

Su skausmais ir džiaugsmais visada…

O kada jau ta upė išsenka –

Nebe žemėj Tavo vieta…

 

Ir taip kasdiena ji bėga ir bėga,

O tu bėgi, nes nori pavyt

Savo gyvėnimo tėkmę,

Laimės eini pasitikt…

 

 

 

Parengė Sigita BUKANTAITĖ

Autorinis šešiolikmetės poezijos vakaras šildė žiemos popietę

 

Gruodžio 15-tąją Šiaulių m. Kultūros centre vyko Viktorijos Kriaučiūnaitės poezijos vakaras „Kai žodžiai netelpa širdy…“.

 

Viktroja šešiolikmetė, savo ateitį žadanti sieti su teatro menu – studijuoti vaidybą. Mergina mokosi Šiaulių Sauliaus Sondeckio menų mokykloje teatro meno specialybės, tačiau greta pagrindinio savo pomėgio turi ir kitų užsiėmimų. Ji groja fortepijonu, gitara, šoka lindy-hopą, lanko jaunųjų žurnalistų užsiėmimus, o taip pat – rašo eiles.

 

„Kurti be galo malonu“

 

Paklausta, kaip pradėjo savo kūrybos kelią, Viktorija grįžta į šeštą klasę – tada ji sukūrusi pirmąjį ketureilį: “Kai meilė dings kaip rūkas, Ir Tu jos neberasi… Mylėk Save ir Dievą – Ir savo meilę rasi…” Nuo tada, palaikyta lietuvių kalbos mokytojos, mergina nesustojo kurti, nes, kaip pati sako, „kurti be galo malonu, juolab, kai žodžiai liejasi savaime“. Viktorijos kūriniai iš pradžių puikavosi rajoniniuose laikraščiuose, o vėliau netgi respublikiniuose leidiniuose. Dabar ji turi apie pusantro šimto savo eilėraščių, kurių skaičius vis auga.

 

„Savo eilėmis stengiuosi parodyti žmonėms ir juodą, ir baltą, ir skausmą, ir džiaugsmą – gi nepatyręs skausmo, nesuprasi, kas yra džiaugsmas… Poezija man yra viena iš didžiausių Dievo

skirtų man dovanų“,- sakė šešiolikmetė. Savo poezijoje mergina drąsiai kalba apie skausmą, išsiskyrimą, netgi mirtį. Taip pat nepamirštamos šeimos vertybės, kurios yra vertinamo kaip didžiausias žmogaus turtas. Štai vienas paauglės eilėraštis, skirtas tėvui:

 

 

 

 

Tėviška dalia…

 

Nupurtei sniegą nuo gegužės medžių,

Nuo rankų, nuo minčių ir tuštumos.

Juk Tu, juk Tu vedei Mane už rankos,

Vedei keliu, nors buvome laukuos…

 

Piktai žiūrėjai ir dėlto kentėjai,

Bet niekada neimdavai lazdos…

Tu parodei, kur gyvenimiškos klaidos,

Kur žmonės miršta, miršta be galvos…

 

Dabar jau Aš nupurtau sniegą Tau nuo veido,

Nupurtau šaltį, paimu rankas.

Nors jos suglebusios, bet visgi tokios tvirtos –

Jos mena tas, praėjusias dienas…

 

„Kritika yra reikalinga“

 

Taip pat mergina pastebi, kad labai svarbi yra aplinkinių reakcija – visada smagu sulaukti pripažinimo, o kritika verčia susimąstyti. Tačiau, nepabijojusi galimų neigiamų nuomonių, Viktorija ryžosi suorganizuoti savo kūrybos vakarą, o visas dvejones išsklaidė ją padrasinę Šiaulių miesto kultūros centro direktoriaus žodžiai „viskas įmanoma“. Savo poezijos vakarą Viktorija norėjo surengti kitokį nei įprasta, poeziją skaityti pasitelkiant teatrinius elementus.

 

„Šis vakaras nebūtų įvykęs ir be jaunosios aktorės Sigitos

Bukantaitės, kuri padėjo viską apvaidint, saksofonistės Miglės Damaševičiūtės, kuri nuostabiai valdo saksofoną, taip pat Kultūros centro direktoriaus, kuris leido įgyvendint šią įdėją ir mano

specialybės mokytojo, Šiaulių Dramos teatro aktoriaus, Aurimo Pintulio, kuris padėjo sudėti galutinius taškelius – šiems žmonėms esu labiausiai dėkinga…“ – sakė Viktorija, kuriai šis vakaras – svajonės išsipildymas.

Štai dar keletas jaunosios poetės kurinių:

 

Širdies Tango…

 

Kai pamatau Tave, brangus,

Man kraujas ima šokti tango.

Ir ne todėl, kad Tu man primeni namus,

Galbūt todėl, kad jų jau niekada nebus?..

 

Man širdį glosto Tavo akių žaismas,

Glosto taip – lyg adatų minia…

Tu mano širdį vis bandai apsaugot,

Bet ar apsaugai nuo pačio savęs?

 

Deja, bet baigtas mūsų laikas…

Baigta dėlionė, statanti namus…

Deja, bet šįkart aš išeisiu,

Išeisiu ten, kur Tavęs jau nebebus…

 

 

Jei tik pajėgičau..

 

Saulės šviesą naktyje,

Žvaigždžių taką kelyje.

Tirpstančią židrynę,

Čiulbesį pušyne.

Tūkstančius dainų,

Aukso dirbinių.

Sausį tirpstančius speigus,

Briliantinius žodžius…

Visą tai surinkčiau,

Jei tik aš pajėgčiau.

Jeigu tik galėčiau

Viską tuoj sudėčiau

Į didžiulį maišą,

Puoštą gėlėmis…

Dar pridėčiau meilės,

Džiaugsmo ir eilių.

Maišą aš užriščiau

Aukso kaspinu,

Raidėm briliantų

Žodžių daug rašyčiau,

Jeigu tik pajėgčiau

Dailiai suguldyčiau,

Meiliai pasakyčiau:

„Viską aš skiriu

Savo aukso skryniai.

Ją labai myliu

Ir Mama šaukiu…“

 

 

Sąžinė nuves Tave…

 

Baltos, apšerkšniję širdys,

Rodos plaka, rodos – nežinia…

Kam sustingt, o kam dar eit į liūtį,

Dar žiūrėt į kraują mėgstančias gėles…

 

Kam Tu šauni, juk balandis tupi !

Šauk, brangusis, šauk – jo nebėra…

Taip sklaidai Tu nerimą ir būtį –

Gali išeit, bet aš, aš liksiu čia.

 

Man nesvarbu, kur Tu nunešį šūvį –

Į motinos apleistus jau namus…

Tik atsimink brangus, brangus drauguži –

Sąžinė nuves Tave į gilią, gilią žūtį.

 

 

 

Gyvenimo gaidos…

 

Verčiu aš gyvenimo lapą,

Kaip sniegą baltą – verčiu…

Širdis nenuilsdama plaka,

O aš žengiu, į priekį žengiu.

 

Siekiu aš kasdien tobulėti,

Išmokti gyvent be klaidų…

Norėčiau išmokti skraidyti,

Bet tai tik užgaida mano svajų…

 

O laikas bėga lyg upė –

Su skausmais ir džiaugsmais visada…

O kada jau ta upė išsenka –

Nebe žemėj Tavo vieta…

 

Ir taip kasdiena ji bėga ir bėga,

O tu bėgi, nes nori pavyt

Savo gyvėnimo tėkmę,

Laimės eini pasitikt…

 

 

 

Parengė Sigita BUKANTAITĖ